Regionalizmas Lietuvoje: ar tikrai nenorime ir nemokame būti savarankiškesni? Konferencijos „Regionalizmas Lietuvoje ir Klaipėdos vizija“ apžvalga

Kodėl regioninė reforma Lietuvoje taip ir nesugebėjo pasukti decentralizacijos linkme? Ką reikia daryti, kad situacija Lietuvoje, tapusioje unikalia unitarinio tipo valstybe, pasikeistų? Ar Lietuvoje ir Klaipėdoje egzistuoja poreikis regionalizacijos procesams? Šiais klausimais buvo diskutuojama penktadienį, lapkričio 26-ąją, VšĮ „Atvira visuomenė ir jos draugai“ kartu su Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultetu surengtoje konferencijoje „Regionalizmas Lietuvoje ir Klaipėdos vizija“. Konferencija surengta Europos Parlamento liberalų politinės frakcijos, Liberalų ir demokratų aljanso „Už Europą“, lėšomis.

Konferencijos pranešimai apėmė plačią regionalizmo problematikos paletę: nuo Klaipėdos savivaldos atstovų požiūrio iki LR Vidaus reikalų ministro pozicijos, nuo istorinių savivaldos ištakų iki politinių partijų programų analizės, nuo LR prezidentų pozicijų regionalizmo požiūriu įvertinimo iki ES regioninės politikos aptarimo.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, habil. dr. Egidijus Aleksandravičius, savo pranešime apžvelgęs savivaldos Lietuvoje bei Klaipėdos krašte istoriją iki Antrojo pasaulinio karo, kalbėjo, jog istoriškai link hypercentralizacijos vesdavo tapatybės silpnumas, o primityvus nacionalizmas esti nusiteikęs prieš regionalizmą. Apmąstydamas dabartinę Klaipėdos situaciją, profesorius iškėlė hipotezę, jog egzistuojantis rūpestis savo tapatumu rodo, jog savęs ieškojimo procesas vis dar nėra pasibaigęs, jis vyksta, yra „įkaitęs“.  Klaipėdiečiams reikia daugiau pažinti, įsigyventi su savo istorine atmintimi, taip pat būtinas išreikštas politinės bendruomenės noras pradėti pokyčius ir prisiimti už tai atsakomybę. Esant šioms sąlygoms, anot istoriko, Klaipėda turi visas galimybės tapti stipriu regionu.

Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys, LR liberalų sąjūdžio Klaipėdos skyriaus pirmininkas Artūras Šulcas savo pranešimui „Savivaldos raida Lietuvoje 1990-2010 metais“ pridėjo paantraštę „Link regreso“. Tai puikiai iliustravo savivaldos savarankiškumo mažėjimo kryptį iki šiandienos situacijos, kuomet, anot prelegento, savivaldybės realių savarankiškų galių neturi, o tik vykdo valstybės pavestas funkcijas. Rinkėjai, dar menantys sovietinius laikus, kuomet vietinei valdžiai buvo suteiktos labai didelės galios, neretai kritiškai vertina miestų tarybas bei merus dėl jų neveiklumo, tačiau, deja, pastarųjų galimybės veikti dabar yra itin ribotos. Anot A. Šulco, keičiant dabartinę situaciją pagelbėtų aiškiai išsakyta prezidentės pozicija, taip pat Europos vietos savivaldos chartija – tai techniškai suponuotų įstatymų pokyčių būtinybę, tačiau, anot jo, daug svarbesnis veiksnys situacijai keisti yra vidinio visuomenės poreikio regioniniam valdymui formavimas: aktyvios pilietinės visuomenės ugdymas, į tai nukreipta nevyriausybinių organizacijų veikla, švietimas ir t.t.

Nuomonei, kad regionalizacijai – procesui, kuris vietos valdžią, bendruomenę įgalina elgtis savarankiškai – visų pirmą reikalingas pačių bendruomenės narių noras ir pasiryžimas, pritarė ir Klaipėdos universiteto Politologijos katedros vedėjas dr. Saulius Šiliauskas. Apžvelgęs regionalizmo politikos apraiškas tiek valdžioje esančių, tiek opozicinių Lietuvos politinių partijų rinkiminėse programose, jis konstatavo, jog nors partijos savo programose pasisako už decentralizaciją, prioritetą teikią regioniniam valdymui, atsidūrus valdžioje jas ištinka „programinė amnezija“. Regionalizmo idėjos rinkiminėse programose tėra deklaratyvios, tačiau ir jų paklausa visuomenėja kol kas menka.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, dr. Lauras Bielinis savo pranešime nagrinėjo Lietuvos prezidentų – Algirdo Mykolo Brazausko, Valdo Adamkaus, Rolando Pakso bei Dalios Grybauskaitės – požiūrį į regionalizmą Lietuvoje. Pranešėjas pastebėjo, jog pagal Lietuvos respublikos įstatymus, prezidentas tiesioginės įtakos šiai sričiai neturi, sprendimus priimti įgalioti Seimas bei Vyriausybė. Visgi, nagrinėdamas prezidentų pasisakymus, metinius pranešimus, politologas priėjo išvados, jog visi po nepriklausomybės atkūrimo šaliai vadovavę prezidentai matė Lietuvą kaip demokratinę decentralizuotą valstybę, o savivaldos reformai nepasiekiant norimų rezultatų, nuolatos dėl to reiškė susirūpinimą. Be to, į savivaldą, regioninę politiką valdymą prezidentai žiūrėjo ne tik socialiniu-ekonominiu aspektu, bet ir per pilietinio aktyvumo prizmę.

Daiva Kerekeš, Vyriausybės atstovės Klaipėdos apskrityje Kristinos Vintilaitės vyresnioji patarėja, konferencijoje aptarė savivaldybių priežiūros Lietuvoje sistemą bei Vyriausybės atstovų funkcijas.

Itin didelio susidomėjimo ir diskusijų konferencijoje sulaukė LR Vidaus reikalų ministro Raimundo Palaičio bei Europos Parlamento nario Leonido Donskio biuro vadovės Jurgitos Choromanskytės pranešimai, kuriuose buvo diskutuojama ar gerai, jog Lietuva šiuo metu kaip ES regioninės politikos fondų lėšų gavėja yra traktuojama kaip vienas regionas. Pagal ES kriterijus, taikomus gyventojų skaičiui regionuose, Lietuva galėtų suformuoti  iki keturių regionų, kurie savarankiškai įsisavintų ES regioninės plėtros fondų lėšas. Tuo tarpu dabar šių lėšų paskirstymas vyksta centralizuotai. Anot Jurgitos Choromanskytės, apžvelgusios ES regioninę politiką, kuriai skiriamos lėšos sudaro didžiausią ES biudžeto dalį, tai, kad Lietuva „iš Briuselio“ matoma kaip vos vienas iš 271 ES regionų, tikrai nepadeda stiprinti regionalizmo tendencijų mūsų šalyje. Sprendimai dėl ES lėšų skyrimo priimami Vilniuje, ministerijų specialistams trūksta laiko šiai svarbiai funkcijai atlikti, jų žinios apie Lietuvos regionų specifiką ir poreikius nėra pakankamai gilios. Dėl to, anot pranešėjos, ES lėšos regionuose įsisavinamos nepakankamai efektyviai ir tikslingai, pinigai dažniausiai skiriami statyboms, gerbūviui, viešosios erdvėms, o kiti projektai pamirštami.

Tuo tarpu Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis nesutiko su nuomone, jog Lietuvai reikėtų kurti daugiau regionų pagal ES kvalifikaciją. Ministerija svarstė galimybę panaikinus apskritis Lietuvoje kurti smulkesnius regionus tuomet, kai ekonominio pakilimo metais bendras Lietuvos BVP vidurkis vienam gyventojai artėjo prie 75 procentų – ribos, kurią pasiekus iš ES regioninės politikos fondų regionas gali gauti nepalyginamai mažiau lėšų, nes ES regioninė politika visų pirma skirta socialiniams-ekonominiams skirtumams tarp ES regionų mažinti. Tačiau Lietuvai stipriai kirtusi ekonominė krizė ilgam laikui atitolino minėtąją ribą, o tuo pačiu ir ministerijos planus Lietuvoje steigti daugiau regionų. Anot ministro, prie šių svarstymų bus grįžta tik 2011-ųjų antroje pusėje. Tai, kad Lietuva ES lėšas įsisavina kaip vienas regionas, R. Palaitis vertina teigiamai – pasak jo, sostinės valdininkai jau perpratę sudėtingą lėšų įsisavinimo sistemą ir dirba efektyviau, nei tai darytų specialistai vietinėse institucijose.

Vidaus reikalų ministro išsakyta pozicija buvo palydėta konferencijos dalyvių diskusijos ir klausimų, ar tikrai smulkesni regionai nebūtų pajėgūs efektyviai įsisavinti ir panaudoti ES lėšas ir ar iš tiesų vienintelis postūmis vietos valdžiai bei bendruomenei siekti daugiau savarankiškumo yra ekonominis, į finansinę naudą orientuotas. Dar ir pasibaigus renginiui besitęsiantys konferencijos dalyvių pašnekesiai, noras išsakyti kilusias mintis leidžia tikėtis, kad bent jau susirinkusiųjų tarpe noro ir pasiryžimo keisti situaciją, t.y. paklausos regionalizmo idėjoms, tikrai yra.