Liberalizmo ideologija

Liberalai neabejotinai suvokia savo ideologiją ne kaip ideologiją, bet kaip absoliučią, nekvestionuotiną duotybę. Jiems ideologija yra visa tai, kas neigia liberalizmo – kaip natūralaus, aksiomatiško subjektyvumo – statusą. Tačiau tokia pozicija yra identiškai bet kokiai kitai ideologinei subjektyvumo struktūrai. Kitaip tariant, visos ideologijos suvokia save, kaip būtinybę ar aksiomą. Jei ideologija suvoktų savo eventualumą, tuomet tai nustotų būti ideologija ar bent jau ideologija standartinėje savo formoje.

Tačiau ne visi subjektyvumai yra vienodi ir ne visi jie yra ideologiniai. Pavyzdžiui, marksistinis subjektyvumas nėra ideologinis. Tačiau kodėl? Kodėl liberalizmą galima vadinti ideologija, kai tuo tarpu marksizmas apibrėžia save kaip mokslą? Pagal kokius kriterijus mes galime daryti tokius teiginius?

Pradėkime nuo paprasčiausio klausimo: kas padaro subjektyvumą ideologiniu? Trumpas atsakymas būtų būtinybė remtis didžiuoju Kitu, t.y. būtinybė užkamšyti ontologinę tuštumą, kuri apibrėžia subjektyvumą pirmykštėje ontologinėje dimensijoje. Šioje dimensijoje mes esame „skilę subjektai“, kas reiškia, kad mes nesame visiški savo paties šeimininkai, bet turime minimalų rekursą į simbolinę santvarką (didijį Kitą). Išsireiškiant standartiniais psichoanalitiniais terminais, mes esame ne tik sąmoningai subjektai, bet ir pasąmoningi subjektai.

Būtent tai yra dimensija, kurią liberalizmas užglaisto ideologine fantazija, kurios turinys apibrėžia žmogų, kaip visiškai priklausomą nuo savęs paties, t.y. neturintį jokio sąlyčio su didžiuoju Kitu (fenomenas, kuris liberalizmo ideologijoje paprasčiausiai negali egzistuoti). Kitaip tariant, liberalizmas visiškai neproblematizuoja konkrečios, eventualios, istorinės buržua subjektyvumo struktūros, bet priima ją, kaip visišką duotybę.

Ir tik marksizmas gali suvokti subjektyvumą abstrakčiausiame savo lygmenyje – subjektyvumą, kaip absoliutų negatyvumą (Hėgelis) ar kaip mirties instinktą (Froidas). Tai yra būtent tai, kas žmogų padaro žmogumi: visų turiningų subjektyvumo eventualizacija per prigimtinį negatyvumą. Marksistinis subjektyvumas – kas istoriškai buvo vadinami komunizmu – nėra nieko daugiau nei šio absoliutaus negatyvumo prisiimamas, kaip subjektyvios pozicijos socialinėje erdvėje.